Po Vilmanto Marcinkevičiaus parodos „Kas tu, mano drauge?“

vilmantas_fragment[foto: GRAFO galerija]

Įspūdžiai po Vilmanto Marcinkevičiaus parodos „Kas tu, mano drauge“.

Su švelniu jauduliu skaitau apie parodų atidarymus mieste. Visad daug nežinomybės renkantis, ar stengtis įterpti apsilankymui skirtą laiką į savo dieną. Didžiausia nežinomybė, kaip bebūtų keista, ne su jaunais kūrėjais, bet su žinomais arba ypatingai gerai žinomais. Kaip šįkart su Vilmanto Marcinkevičiaus paroda „Kas tu, mano drauge“.

Meno laukas

Porą dienų po parodos atidarymo bandžiau rasti internete atsiliepimų ar recenzijų. Radau parodos organizatorių parengtą pranešimą spaudai, kurį patalpino keletas didžiųjų interneto svetainių.

Viename portale permečiau akimis straipsnį, kuriame dvejose vietose užduodamas turbūt labiausiai rūpėjęs klausimas, kiek gi kainuoja dailininko paveikslai. Tiek to meno lauko šiai valandai.

Ir pradedi žmogus šioje vietoje svajoti apie valstybę, kurioje visi nevaržomai visur diskutuoja apie kultūrą ir meną. Panašiu įsitraukimu ir karštumu kaip aptariamas Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas ir dalinami patarimai treneriui.

Erdvė

Pirmas įspūdis apie parodos erdvę? Erdvės ir plokštumos išdalintos  mažais gabaliukais. Privalumas tiems, kam nėra jaukios baltos parodų erdvės. Sveikintina, kad lankytojų srautas didelis.

Žinoma, jeigu noris kiek ilgiau norisi pastovėti prie vieno ar kito paveikslo, sunkiai pavyks tai padaryti. Išdalintoje erdvėje 3 – 4 žmonės jau minia ir ji nebetelpa kartu.  Iš viršaus (galerija įsikūrusi rūsyje) sklindantys peilių ir šakučių garsai, taip pat nėra pati įprasčiausia muzika parodai.

Kaip paveikslai, mano drauge?

Keletas parodoje eksponuotų akvarelių – dar nematytas man dailininko formatas. Bene 1993 metų paveikslas buvo įdomiausias iš visų darbų. Parodoje dominuoja moters tema. Kaip sakoma, su šia tema sunku prašauti pro šalį. Moters figūra, linijos, profilis traukia dėmesį.

Spalvų ryškumas buvo neįprastas prieš daug metų, kai diduma dailininkų vengė ryškesnio kolorito. Jaunųjų dailininkų kontekste, šios spalvos dar paryškėjo, nes jaunųjų kūrėjų spalvos dažnai apsiriboja melsvai balta palete.

Man asmeniškai darbai pernelyg garsiai kalbantys, o tiksliau rėkiantys. Renkantis agresyvią išraišką, reikia daug talento. Paveiksluose ieškau pasaulio, į kurį galima būtų užeiti, būti, nustebti. Čia dažnai paveikslo personažas iššoka iš drobės ir baksteli pirštu į petį arba trinkteli per jį. Žodžiu, išėjau gerokai apibaksnota.

Tikiu, kad paroda pritrauks daug lankytojų, kurių didžioji dauguma turės gerų įspūdžių. Nes ryšku, garsu ir įtinka madingai publikai. Aš pati greitai, kol dar nesibaigė darbo valandos, atsidūriau „Titaniko“ ir „Kunstkameros“ piešinių ir grafikos parodose ir panirau į pasaulius.